Šešėlyje, tarp plytų ir samanomis apaugusių sienų, stovėjo šešėlis - NUVERTINTOJAS. Jis buvo senas ir plonas kaip raizgalynė, o jo balsas skambėjo kaip surūdijusių durų girgždėjimas: „Nieko iš tavęs nebus, nelįsk į šviesą“, „Net negalvok, kad gali būti virėju“, „Tu jokio supratimo neturi apie maisto gaminimą“... Kiekvieni NUVERTINTOJO žodžiai badė kaip adatos visą vyro kūną. Šiurpuliukai bėgo lyg šalto lietaus lašai per sukaustytą nugarą, o širdis stojo bijodama plakti.

 

NUVERTINTOJAS tęsė: „Bus geriau likti ten, kur esi“, „Nesikrutink, nes patirsi gėdą“, „Tau nesėkmė garantuota“. Vyrui akyse kaupėsi ašaros: „Aš taip noriu būti virėju“, „Noriu gaminti kvapniausius patiekalus, kurių atvažiuotų ragauti ir kitų šalių žmonės“, „Aš juk skaniai gaminu“.

 

Miesto gatvėmis ėjo kiti: vieni juokėsi ir kvietė visus užeiti ragauti bandelių, keistos spalvos salotų ar atsigerti nematytų vaisių arbatos; dar buvo praeiviai, kurie tyliai kūrė paveikslus, dar kiti slėpė savo talentus po uždangomis.

 

NUVERTINTOJAS kalbėjo savo šaižiu balsu jiems visiems. Tik ne visi jam pakluso. „Kodėl jie neklauso?“ – pagalvojo vyras. „Jie jo negirdi?“

VYRAS įsiklausė ir netikėtai išgirdo kitą, lengvą ir labai malonų balsą, kuris priminė vaikystę, kai su močiute maišydavo blynus ir vaišindavo gatvės vaikus. Balsas stiprėjo ir užgožė NUVERTINTOJO BALSĄ. Šis naujas balsas skambėjo ramiai ir užtikrintai, neskubėdamas ir švelniai. „Tai DRĄSOS balsas“, – pagalvojo vyras. Taip, tai buvo DRĄSA. Ji šypsojosi švelniai ir tvirtu, ramiu balsu kalbėjo: „Gyvenime yra daug kelių ir juos renkasi keliautojai. Tai, kas vienam tinka, kitam gali netikti, bet nuo to gi kelias nenustoja būti keliu. Tu žinai, ko nori, o tavo kišenėse guli žolelės, kurios laukia šokio su maistu. Tu gali, drąsiai bandyk ir kurk.“

 

VYRAS ilgai stovėjo ir klausėsi dviejų balsų. Jis prisiminė, kaip vaikystėje gamino maistą su tokiu džiaugsmu ir laisvės pojūčiu; prisiminė draugus, kurie džiaugdavosi kiekvienu kepsniu ir ragino nebijoti kurti savo verslą. Po ilgo laukimo

 

VYRAS įkvėpė ir širdyje pajuto norą klausytis DRĄSOS. DRĄSA kalbėjo tvirtai ir neskubėdama. Ji patarė:

– susikurk vaizdą, kaip bus, kai tapsi VIRĖJU;

– įsivardink savo stiprybes ir jas įdarbink;

– judėk ryžtingai ir neskubėdamas;

– ramiai, mažais žingsniais eik link savo svajonės;

- naujoves pasitik su vidine šypsena;

- svarbiausia – nesilygink ir siek to, ko pats nori;

- surask palaikančių artimųjų;

- ir džiaukis kiekviena kritika, nes ji padės atrasti tai, kas gali būti geriausia;

 

VYRAS nejučia pradėjo šypsotis, o širdį užliejo pažinimo, kūrybos ir bandymų džiaugsmas, suprato, jog jis gali imtis veiksmo. „Aš VIRĖJAS“, – pradžioje nejaukiai, bet po to jau drąsiai sau ištarė vyras. Virėjas pasiėmė puodą ir įpylė vandens – tai bus pati skaniausia sriuba, po to kepsnys, sausainiai...

 

NUVERTINTOJAS liko stovėti prisiglaudęs prie vyro šešėlio, bet jo balsas tapo toks tylus, kad VIRĖJAS jo negirdėjo. Maisto kvapas sklido po visą miestą ir taip pradėjo drąsinti kitus, kurie nedrįsdavo iš šešėlio ištraukti teptukų, plytų, rašiklių, išsiilgusių rašymo, ar sportinių batelių. Miestas tapo kvapnus, spalvotas ir linksmas.